Trečia dalis:
APIE TAI, KAS STABILU IR KAS KINTA
Kiekvienoje stovykloje yra tai, kas stabilu, kas virto tradicija ir savaime suprantamu reiškiniu. Tokiu įprastu ir visoms tikėtinu, kad jei kažkas pasikeistų, turbūt gerokai sudrebėtų stovyklos pamatai. Ir, kaip ir gyvenime, yra veiklos, procesai ir patyrimai, kurie kiekvieną kartą keičiasi, užleisdami vietą naujoms patirtims ir atradimams.
Pirmas dalykas, kuris niekada nesikeičia – sriuba. Kol laukiam miškais ir pamiškėm atvažiuojančių moterų, verdam didžiulį katilą sriubos. Kurianam ugnį ir ant senovinio pečiaus špižiniame katile verdam sriubą. Kol verdam, tol dainuojam pačias gražiausias liaudies dainas, kurias žinom. Senovėje buvo užkalbėjimo tradicija, o pas mus – uždainavimo. Aš iki šiol iki galo nesuprantu, apie ką iš tikrųjų yra ta sriuba ir jos virimas, bet panašu, kad mums ją virti ir drauge srėbti yra taip pat svarbu, kaip tik ką atvykusioms moterims gauti tiesiai į rankas karštos sriubos dubenėlį. Galbūt tai yra apie bendrumą ir apie alkį, sielos alkį – tikrumo, jautrumo, šilumos, paprastumo, jaukumo, davimo ir gavimo poreikį. Ne tortas penkių aukštų, o tik sriuba. Tereikia tik tiek, kad pilve pasidarytų šilta, išsipūstum atsikimšusią nosį, nusišypsotum aplink su dubenėliais rankose sėdinčioms moterims ir mintyse sau primintum: „aš jau čia...“.
Antras nekintantis dalykas - „Kortų ratas“. Tai yra grupinės geštalto terapijos intensyvas, kuris trunka beveik visą dieną (apie 6 valandas). Jo metu yra naudojama vis kitokia kortų kaladė kaip projekcinė priemonė, padedanti saugiai iškelti jausmus ir emocijas, kurios iki šiol tūnojo viduje lyg pūliniai, sukeliantys valgymo sutrikimus, migrenas, panikos atakas ir įvairius kitus psichosomatinius skausmus. „Kortų ratas“ – tai apsivalymo, išverkimo, mokymosi jausti, išgirsti kitą, pasidalinti savo išgyvenimais, pokyčio ir augimo procesas. Jis niekada nebūna lengvas, bet visada būna gerokai daugiau nei geras. Po grupinės terapijos intensyvo būna jausmas, tarsi daug metų gyvenai apsinuodijusi, o dabar turėjai galimybę išsivemti. Ir tuomet tampa taip jaukiai tylu, ramu ir erdvu viduje, lyg būtum išspjovusi prarytą dar skrendantį sraigtasparnį su skausmo kroviniu. Tampa taip lengva ant širdies, lyg kas būtų nuritinęs akmenį. Į rankas, kojas ir kūną sugrįžta lengvumas, šiluma, energija ir norisi tik vieno – užversti galvą į dangų, akimis įsikibti į žvaigždes, kad neprarastum pusiausvyros, kūne pajusti muzikos bangavimą ir basomis rasotoje žolėje šokti, šokti, šokti...
Trečias nekintantis dalykas – naktinis ritualas miške, po šimtamečiu ąžuolu, su laužais, dainomis, šokiais, laisve, gerumo ašaromis, dėkingumu, juoku ir ekstazišku džiaugsmu. Jo metu nefotografuojame, nefilmuojame, nors jis ir yra pagrindinė stovyklos ašis. Ritualas – tai sakrali šventė sau pačiai. Priminimas sau, kas esi anapus mamos ir žmonos rolių, kas esi sau pačiai. Tuo pačiu, ritualas yra vidinės sprendimų laisvės ir galios potyris, kuomet nebegali būti nei kito žmogaus, nei situacijos auka, nes visu kūnu ir siela pajunti, kad esi didesnė ir stipresnė, nei pati apie save manei. Ritualas yra savęs susigrąžinimas ir sustiprinimas, kad ir kur tos stiprybės šiuo metu gyvenime reikia. Ir, be abejo, tai be galo gražus procesas, kurio metu jautriai ir asmeniškai įvedamos ir pasveikinamos naujos bendruomenės narės. Laužo ugnyje verdama bendra arbata, į kurią kiekviena sudeda tai, ką turi savo sieloje stipriausio ir gražiausio, kuo norėtų pasidalinti. Na, ir žinoma, skamba būgnai, balso jėgos ir laisvės dainos iki užkimimo, drąsos ir savęs išraiškos šokiai lyg šoktum pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime, lyg išdainuotum ir iššoktum viską, ką droviai ir santūriai savyje nešiojai. O po ritualo su žibintais rankose, skaičiuojant žvaigždes skliaute, sugrįžus iš naktinio miško į trobą, prasideda puota su daug juoko, silke ir tortais, kurią vadiname ne nuodėmingais naktipiečiais su nusikaltimu dietai ar mitybos piramidei, o tiesiog „įsižeminimu“ su visu dėkingumu savo kūnui už tai, kad leido šokti, dūkti, džiaugtis be drovumo ir kažkieno primestos gėdos.
Ketvirtas nekintantis dalykas - dirbtuvės. Jų metu moterys kažką drauge gamina, ką galėtų iš stovyklos parsivežti į namus. Buvo sapnų gaudyklės, austo lino maišeliai, molio žvakidės, pačių nusiaustos apyrankės, miške surinktų šakelių tvėriniai ir t.t. Kai būni stovykloje, viskas būna taip gyva, taip stipru, taip intensyvu, o kai grįžti namo, apima jausmas, lyg būtum keliavusi laiku ar sugrįžusi iš sapno. Kad visa tai vyko, primena laužo dūmais kvepiantys plaukai, medžių šakelės įsivėlusios į plaukus, per pakinklius drebančios kojos (pasirodo, seniai kada tiek šokai...), lengvai prikimęs balsas nuo dainų ir juoko bei veidrodyje atsispindinčios paslaptingai spindinčios akys. Jose atsispindi tas išsiilgtas grožio, laisvės, džiaugsmo ir pasitikėjimo savimi žvilgsnis, kurį paskutinį kartą matei prieš n metų arba tik svajojai kada nors gyvenime jį pamatyti savo akyse . Tuomet tai, ką pasigaminai stovykloje per dirbtuves, yra tarsi laiko kilpos raktas sugrąžinantis mintimis atgal į girią. Kartais būna gyvenime situacijų, kai norisi prasmegti skradžiai. Tuomet „rakto“ turėjimas ir galimybė sugrįžti ten, kur ramu, saugu ir gera, gali būti vienas iš kelių, o gal šiuo metu ir vienintelis prieinamas būdas išgyventi tame, kame esi dabar.
Na, ir tai, kas kinta ir įneša netikėto šarmo kiekvienai stovyklai yra įvairūs muzikos instrumentai, dainos su arfos pritarimu, kvapnaus švelnumo pirtys, arbatos ceremonijos, terapiniai patyrimai, sutartinių sąskambis, rytinės tylos kelionės miškais, nuogos maudynės upėje ir ypatingo santykio pojūtis, tvyrantis ore iki paskutinio žingsnio per slenkstį.
Registracija į stovyklą:
867400535
j.darbute@gmail.com
Registracija į stovyklą:
867400535
j.darbute@gmail.com