Antra dalis:
BUVIMO RAGANIŠKŲ MOTERŲ STOVYKLOJE IŠŠŪKIS – PATIRTI IR IŠGYVENTI SAVO VERTĘ
Stovyklos visada vyksta vienkiemyje, kur šalia yra miškas, o jo pakraščiu teka upė. Surasti stovyklos vietą nėra lengva, todėl prieš pat stovyklą dalyvės gauna instrukciją kaip atvykti, į ką orientuotis ir ko pakelėje ieškoti. Mes paliekame joms ženklus ir orientyrus posūkiuose ir miško sankryžose. Važiuojant tereikia žinoti kur dairytis ir ko ieškoti. Adreso žinojimas čia negelbėja. Belieka pasitikėti ir leisti sau pajausti kitų moterų rūpestį, leisti sau pasijausti svarbia ir laukiama suvokiant, kad kiekvienas kaspinėlis sankryžose ant šakos yra gerai apgalvotas ir skirtas būtent tau. Antraip suktum aplink ratus, pasiklystum ir nerastum. Tai yra ne tik kelio žymėjimas. Tai – pirmasis stovyklos patyrimas, pasitinkantis ir dovanojantis jausmą, kad esi svarbi, esi verta, esi labai laukiama.
Kasdieniame moters gyvenime dažniausiai svarbūs ir verti yra kiti – vyras, vaikai, namai, darbai... Tad ši stovykla jau pirmame žingsnyje yra apie savo asmeninės vertės patyrimo ir susigrąžinimo jausmą. Nenuostabu, kad kartais vos peržengusias stovyklos sodybos slenkstį moteris, pasitinkame į savo glėbį besišypsančias ir tuo pačiu besišluostančias ašaras. Gera ir jautru pagaliau sugrįžti Namo...
Čia nebūna paskaitų, seminarų, kėlimosi ir miegojimo grafiko. Niekas nemoko, ką ir kada valgyti, kaip kvėpuoti, kaip mąstyti ir valdyti emocijas, kaip gyventi „šviesoje ir meilėje“ ar kaip tobulai atlikti jogos asanas. Čia nėra meistrų, guru ir pasišventusių mokinių. Bendruomenės stovykloje yra tiesiog moterys – labai skirtingo amžiaus ir patirties, bet absoliučiai lygios savo teise būti taip kaip būnasi, taip kaip šiandien pajėgia būti. Ir tai, pasirodo, naujokėms yra pats didžiausias šios stovyklos iššūkis, tarsi pirmoji iniciacija – kaip būti, kaip verkti, kaip džiaugtis, kaip šokti, kai nereikia būti kažkuo kitu nei esi, kai nereikia vaidinti, kurti solidaus įvaizdžio apie save, demonstruoti savo gyvenimo pasiekimus ir dvasinių kelionių kilometrus.
Nėra lengva leisti sau būti svarbia, verta, reikalinga be visų aukštakulnių, titulų ir diplomų, kai visą gyvenimą kasdien savo vertę reikėjo įrodyti tėvams, kad mylėtų, vyrui, kad meilužės nesusirastų, vaikams, kad sąžinė negraužtų, vadovui, kad iš darbo neatleistų... Nėra lengva patirti ir būti svarbia ir mylima, kai pati savęs nemyli ir visada statai į dešimtą vietą. Stovykloms sukant jau ne vieną metų ratą, džiaugiamės matydamos, kokios būsenos ir su kokiu gyvenimo svoriu atvažiuoja moterys į savo pirmąją stovyklą ir kokios jos atvyksta į antrą, trečią,.. penktą stovyklas. Kaip iš bijančios parodyti save pavargusią, silpną, netobulą, bijančią verkti, šokti, išleisti garsą ir užmiršusios, kaip moka džiaugtis, jos tampa tokiomis, kurios šoka basomis per lietų pasikaišiusios sijonus, muša būgnus miške vidury nakties, maudosi nuogos upėje, dainuoja drauge prie laužo iki užkimimo, leidžia sau garsiai svajoti ir norėti, juokiasi iki ašarų ir žino, kad moka, gali ir turi daugiau, nei jas bandė įtikinti kiti.
Nes kai moteris susigrąžina savo vertę, tuomet sugrįžta ir džiaugsmas...
Nes kai moteris susigrąžina savo vertę, tuomet sugrįžta ir džiaugsmas...
Kiekvienos stovyklos labai laukiame mes pačios ir senbuvės bendruomenės moterys, vis karts nuo karto parašydamos „Kada? Kada? Kada?“, nes žinoti, kad ji vyksta, o tu nesi joje, būtų kažkas panašaus, kai susirinkę artimiausi ir mylimiausi žmonės švenčia tavo gimtadienį, o tu tuomet kažkodėl dirbi viršvalandžius, už kuriuos niekas net nemoka... Jei manai, kad tikrai turi čia patekti, žinai, ką reikia daryti - garsiai pasakyti, kad tikrai nori ir jau esi pasiruošusi. Trečia dalis... Registracija į stovyklą: 867400535 j.darbute@gmail.com |