Pirma dalis:
APIE PUSIAU SLAPTĄ RAGANIŠKŲ MOTERŲ BENDRUOMENĘ
Turbūt kai kas esate iš manęs girdėję, kad kažkur, kažkada aš su kolege vedu slaptas stovyklas moterims, bet taip ir nelabai aišku, kas čia ir apie ką... Papasakoju tik toms, kurios asmeniškai domisi ir klausia. Po to visada būna klausimas: „Kada ji vyksta? Aš irgi noriu ten patekti...“. Ir atsakymas dažniausiai būna: „Jau praėjo. Kita bus kažkada rudenį/žiemą/pavasarį/vasarą. Tikslios datos dabar dar nežinome“. Tada pasigirsta tylus prašymas: „Pranešk man, kai žinosi“.
Taip kažkaip pusiau slaptai. Ir taip metai iš metų. Tyliai paskelbiam datą, laiką ir vietą siauram moterų ratui. Viskas. Kaip viena mūsų senbuvė kartą pasakė: „nesvarbu kur, nesvarbu kada, nesvarbu kaip ir kiek – BŪSIU, kad ir pėsčia“. Šios stovyklos vyksta jau keli metai ir patekti į ją galima tik per asmeninį santykį. Susimokėti neužtenka. Vadinasi, kad patektum, turi įdėti pastangų - surasti mus arba vieną iš bendruomenės moterų ir išreikšti norą čia būti, nes tik kita bendruomenės moteris yra įėjimo vartai ir tik ji, paėmusi už rankos, gali įvesti į stovyklą. Sudėtinga? Kai išties nori ir svarbu – nesudėtinga. Ar verta? O, taip!
Labai įdomus dalykas, kad moterys, sužinojusios apie šią stovyklą, atvažiuoja skirtingu laiku. Vienos, tik sužinojusio artimiausios stovyklos datą, atvažiuoja į ją iškart. Kitos užtrunka metus, du, tris… Tarsi brandina save. Įdomus dalykas, nors informacijos pateikiam nedaug, bet moterys kažkaip intuityviai pačios pajunta, kada ateina laikas atvažiuoti, o mes jas palaikom ir laukiam drauge su jomis, kada jos bus pasiruošusios ir ištiestais delnais pasitinkam, kai tas laikas ateina. Čia nebūna atsitiktinumų. Kiekviena moteris ateina savo laiku, priėjusi savo ribą. Kartais ta riba tampa didžiulis sielos skausmas, vienatvė ir nereikalingumo jausmas, ilgesys savęs pačios, vidinės laisvės troškimas, neišsakyti ir gumulu pastrigę gerklėje žodžiai, toks paprastas, bet tuo pačiu kažkodėl gėdingas moteriškas nuovargis (tarsi nevalia pavargti būnant žmona, mama ar savo įmonės vadove). Kartais ta riba būna nebepakeliami santykiai ir kažkur pamestas džiaugsmas. Kartais ta riba būna paskutinis žingsnis, kai žinai, kad daugiau niekada nebebus kaip buvo ir paniškai baisu, kai dar nežinai kaip bus, bet pokytį daryti privalai jau šiandien. Na, o senbuvės atvažiuoja prie viso to, dar ir kitais tikslais.
Tiek mums, vedančiosioms, tiek senbuvėms bendruomenės narėms ši stovykla yra tarsi sąskrydis, į kurį atsinešam savo patirtis, norus, išgyvenimus, emocinius nešulius ir viską dedam ant bendro stalo, kad viena kitą išgirstume, pajaustume, priimtume, nušluostytume viena kitos ašaras ir vienos per kitas santykyje apsivalytume ir padarytume daugiau vietos džiaugsmui.
(p.s. Aš per tas 2-3 stovyklos dienas tiek prisijuokiu, kiek turbut nesijuokiu bendroje sumoje per gerą pusmetį :)). Ir po to grįžtame iš stovyklos į gyvenimą šiek tiek pavargusios, bet iki ašarų dėkingos viena kitai, su lengva siela, archaišku moteriškumu švytinčiomis akimis, tuščios ir pilnos vienu metu, stiprios, drąsios, pasitikinčios savimi ir nebe vienos. Išvažiuojant išsiveži savo viduje, kad esi ne viena, kad kažkur savo sieloje turi savo vidinį užnugarį – visas tas moteris tarsi savo gentį, kurios yra su tavimi kiekviename tavo širdies dūžyje, kiekvienoje mintyje, kiekviename žingsnyje... kad ir kas benutiktų. Kol esi tikra, kol esi kartu savo prote ir širdyje, tol visada turi kelią čia sugrįžti. Ir visada būsi laukiama, kad ir kiek savo kelyje užtruktum...
Antra dalis...
Registracija į stovyklą:
867400535
j.darbute@gmail.com
Antra dalis...
Registracija į stovyklą:
867400535
j.darbute@gmail.com