Joana Darbutė
Ai, čia tau tik nervai..!Būna, kad kantriai klausaisi kaip artimasis išsigandęs ir sunerimęs vardina ką, kur, kaip ir kada skauda, „diagnozuodamas“ sau koroną, gresiantį infarktą, kraujotakos sutrikimus ar inkstų uždegimą, o gal jau ir vėžį. Tuomet su dar daugiau pastangų ir dar daugiau kantrybės klausaisi toliau. O tada – bam!!! Ir kantrybė grubiai užsibaigia.
|
- Ai, čia tau tik nervai! Neprisigalvok! Nieko tau nėra! Nu kiek tu gali skųstis...
Tuomet pasipila natūralios reakcijos. Su viskuo.
Labai tikėtina, kad teoriškai buvai teisus ir pataikei kaip pirštu į akį. Aišku, gal šiuo atveju būtų buvę geriau pataikyti į savo, nei į kito, bet yra kaip yra. Ir, matyt, ne veltui. Statistika patvirtinta, kad iš visų mūsų ligų ir susirgimų, tik 16 proc. yra grynai fiziologinės kilmės. Visi likę 84 procentai ligų, skausmų ir susirgimų (net ir daugelis traumų!) yra psichosomatinės kilmės. Taigi, tenka pripažinti, kad bene visos ligos – nuo nervų. Ir tavo artimasis, ko gero, irgi patiria psichosomatinius skausmus ir pojūčius, bet tai nereiškia, kad jis fantazuoja, kad tie skausmai yra netikri. Jie yra labai tikri, o ilgiau užsitęsę ir negydomi psichoterapijoje, sukelia ir labai tikras ligas.
Už tų skausmų ir skundų kartais būna didelis, sunkus, neišklausytas, nemylėtas, nuviltas ir spygliuotas KAŽKAS. Įkyrūs ir beprotiškai varginantys kūno simptomai kartais tėra garsus sielos „ SOS!” pagalbos šauksmas pačia įtikinamiausia kalba – skausmo kalba. Ko ta siela šūkauja? Nežinau. Jos pačios ir reiktų paklausti... Tačiau dažniausiai tai būna ilgai ir skaudžiai nepatenkintas meilės, švelnumo, priėmimo, dėmesio, svarbumo poreikis. Kartais tai būna pilkas vienišumas ir stingdanti rytojaus baimė. O kartais kūnas kalba išoriniu skausmu, tokiu būdu primindamas apie viduje likusius ir neišsakytus žodžius kažkam, kam jie iš pat pradžių buvo skirti, bet taip ir liko nepasakyti... nes atrodė per daug baisu ir rizikinga juos ištarti garsiai sau. Arba tau.
Taigi, jei matai, kad artimasis serga liga, kuri vadinasi "ai, čia tik nervai!", ne visada pats protingiausias būdas yra mėginti jį demaskuoti ar parodyti jam šventą jo ligos tiesą, nes gali būti, kad jis serga dėl tavęs...
Šiuo atveju daug geresnis vaistas yra apkabinimas ir tylus, nuoširdus pašnabždėjimas glėbyje į ausi: „Tu man labai svarbus ir aš labai labai myliu tave“.
Nes kažkur giliai, už visų tų simptomų, yra tas Kažkas, kuris prašosi būti pagydytas ne antibiotikais, o meile.
Neatstumkim ir nenuvertinkim artimųjų dėl jų sopulių!
Tuomet pasipila natūralios reakcijos. Su viskuo.
Labai tikėtina, kad teoriškai buvai teisus ir pataikei kaip pirštu į akį. Aišku, gal šiuo atveju būtų buvę geriau pataikyti į savo, nei į kito, bet yra kaip yra. Ir, matyt, ne veltui. Statistika patvirtinta, kad iš visų mūsų ligų ir susirgimų, tik 16 proc. yra grynai fiziologinės kilmės. Visi likę 84 procentai ligų, skausmų ir susirgimų (net ir daugelis traumų!) yra psichosomatinės kilmės. Taigi, tenka pripažinti, kad bene visos ligos – nuo nervų. Ir tavo artimasis, ko gero, irgi patiria psichosomatinius skausmus ir pojūčius, bet tai nereiškia, kad jis fantazuoja, kad tie skausmai yra netikri. Jie yra labai tikri, o ilgiau užsitęsę ir negydomi psichoterapijoje, sukelia ir labai tikras ligas.
Už tų skausmų ir skundų kartais būna didelis, sunkus, neišklausytas, nemylėtas, nuviltas ir spygliuotas KAŽKAS. Įkyrūs ir beprotiškai varginantys kūno simptomai kartais tėra garsus sielos „ SOS!” pagalbos šauksmas pačia įtikinamiausia kalba – skausmo kalba. Ko ta siela šūkauja? Nežinau. Jos pačios ir reiktų paklausti... Tačiau dažniausiai tai būna ilgai ir skaudžiai nepatenkintas meilės, švelnumo, priėmimo, dėmesio, svarbumo poreikis. Kartais tai būna pilkas vienišumas ir stingdanti rytojaus baimė. O kartais kūnas kalba išoriniu skausmu, tokiu būdu primindamas apie viduje likusius ir neišsakytus žodžius kažkam, kam jie iš pat pradžių buvo skirti, bet taip ir liko nepasakyti... nes atrodė per daug baisu ir rizikinga juos ištarti garsiai sau. Arba tau.
Taigi, jei matai, kad artimasis serga liga, kuri vadinasi "ai, čia tik nervai!", ne visada pats protingiausias būdas yra mėginti jį demaskuoti ar parodyti jam šventą jo ligos tiesą, nes gali būti, kad jis serga dėl tavęs...
Šiuo atveju daug geresnis vaistas yra apkabinimas ir tylus, nuoširdus pašnabždėjimas glėbyje į ausi: „Tu man labai svarbus ir aš labai labai myliu tave“.
Nes kažkur giliai, už visų tų simptomų, yra tas Kažkas, kuris prašosi būti pagydytas ne antibiotikais, o meile.
Neatstumkim ir nenuvertinkim artimųjų dėl jų sopulių!
- Kaip didelis bičių spiečius! Dūzgiantis ir ūžiantis kaip gyvas variklis su pamestu jo užvedimo ir užgesinimo rakteliu. Bičių motinėlė būtų mano baimių karalienė. Bitės – mano galvoje besisukančios mintys, vis lipančios ir besibraunančios viena per kitą. Ir dar ten būtų tranai – tie, kurie medaus neneša, bet medumi minta ir atlieka tik motinėlės apvaisinimo funkciją. Tai čia būtų visi tie “delfiniai” straipsniai ir facebook’o postai turbūt specialiai keliantys baimę ir paniką. Ir būtent tas visas spiečiaus dūzgimo gaudesys, kai nebeįmanoma atskirti kuri bitė ir kuris tranas ką konkrečiai dūzgia, ir yra tas siaubingas nerimo spiečius mano galvoje.
- Tai kuo gi vardu tavo nerimas?
- Jo vardas - Dūzgianti Migrena! Man kasdien siaubingai skauda galvą. Net naktį miegodama jaučiu kaip man skauda, jei išvis pavyksta normaliai užmigti. Dienos metu dar jaučiu galvos svaigimą, silpnumą, pykinimą. Būna, kad negaliu nieko praryti, o būna ir taip, kad valgau nesustodama ir viskas kaip kiauran maišan, be jokio sotumo jausmo. Tuomet išsipučiu kaip pavasarinė Girulių erkė ir po to dar siaubingai pykstu ant savęs. Kartais atrodo, kad nepataikau pro duris, kaip girta – turbūt kažkaip sutrinka koordinacija. Kartais širdis ima plakti kaip pasiutusi ir išpila prakaitas, o kartais tiesiog labai šąla rankos ir kojos. Ir nors jaučiuosi sveika, vakarais prieš pat užmiegant imu taip įkyriai sausai kosėti, lyg ta korona man gerklę krapštytų. Ir šiaip, o gal nuo viso to, jaučiuosi jau labai labai pavargusi. O dar tik pirma karantino savaitė praėjo...
- …
- Kam tau reikalingas tavo nerimas?
- Nu ta prasme?! Nesupratau…!!! Jis kankina mane! Man viską skauda nuo jo! Man jo tikrai nereikia!
- Girdžiu tave. Taip, nerimas beveik visada ateidamas atsiveda su savimi į kompaniją ir visą krūvą nemalonių fizinių pojūčių, bet vis dėlto… ką tu gauni iš jo?
- Na, jis man sako, kad dar esu gyva. Mirusi turbūt nerimo nejausčiau… Nerimas yra kaip skausmas. Jei man skaudėtų koją, žinočiau, kad esu gyva, kad veikia nervai ir dar galiu jausti, ir kad apskritai dar turiu koją. Taip pat nerimas man leidžia žinoti, kad neišprotėjau, nors paskutiniu metu tikrai kartais tuo suabejoju… Bet turbūt man kiltų daug klausimų dėl savo proto sveikumo, jei dabartinėje situacijoje nerimo nejausčiau visai. Ai, žinai, dar ką pagalvojau? Dabar, kai neaišku, kas bus rytoj su mano sveikata ir gyvybe, kaip bus su finansais ir už ką reiks susimokėti mokesčius, ir ar, duok Dieve, galėsiu dar apkabinti savo sveikus ir gyvus tėvus po karantino… jaučiuosi labai nesaugi, įsikalinusi savo bute, bejėgė ir labai vieniša. Keista, bet nerimas man padeda pajusti bendrumą su kitais žmonėmis, jaustis dalimi kažko, kas dabar vienija visus. Ir dar nerimas mane skatina būti atsargia, rūpintis savimi, saugoti save ir artimuosius. Hmm… ar gali būti, kad kažkokia prasme nerimas rūpinasi mano fiziniu ir psichiniu saugumu???
- Nežinau. Paklausk jo pati. Jei tavo nerimas galėtų kalbėti, ką jis tau dabar sakytų?
- Jis sakytų: “aš bijau dėl tavęs! Labai stengiuosi tave apsaugoti ir ginti nuo visko, kas tik gali kelti grėsmę. Skubu tave perspėti ir atkreipti tavo dėmesį į kiekvieną akmenėlį tavo kelyje. Turbūt kartais persistengiu… bet tik dėl to, kad labai rūpinuosi tavimi ir labai myliu tave”.
- O ką tu dabar atsakytum savo nerimui?
- Pirmiausia – padėkočiau. Sakyčiau: “ačiū tau už tavo nepailstantį rūpestį manimi. Gera žinoti, kad esu kažkam svarbi…bent jau tau, mano dūzgiantis migreninis nerime! Aš labai stipriai jaučiu tavo rūpestį. Ne tik dieną, bet ir naktį… (klientė pradeda juoktis). Bet tu irgi atsikvėpk, pailsėk. Aš jau didelė “mergaitė”. Kol tu ilsėsies, galėsiu pasisaugoti ir pasirūpinti savimi pati. Ir dar pasaugosiu tave miegantį. Žinai, ką? Manau, kad abu kartu, vienas kitą pasaugodami, mes visą tą koroną kažkaip išgyvensim!”
- Ką norėtum dabar padaryti?
- Norėčiau apkabinti savo nerimą, priglausti, paglostyti… Žinai, dabar karantinas, nelabai turiu ką apkabinti… bet juk visada galiu apkabinti savo pačios nerimą, ar ne?!
- Taip, žinoma! Ei, o prie ko čia buvo tos bitės???
Ai, gi vaikystėje žiauriai bijojau bičių ir kaip tyčia mano mylima močiutė buvo bitininkė, tai bičių visada būdavo pilnas kiemas. Bičių bijodavau tik būdama viena. Šalia močiutės būdavau daug drąsesnė. Jei bitė nutūpdavo man ant rankos, močiutė sakydavo: “kvėpuok ramiai. Kaip atskrido, taip ir nuskris”. Ir ji iš tikrųjų nuskrisdavo man neįgėlusi. Beje, dabar gydytojai ir bitininkai atrodo labai panašiai – su baltais skafandrais, prisidengę veidus… Jūs, psichologai ir psichoterapeutai, dabar esate mūsų minčių bitininkai…
- Ar tavo močiutė dar gyvena kažkur tavo širdyje?
- Taip, žinoma. Ji gyvens manyje tol, kol aš pati gyvensiu.
- Jei pamėgintum dabar išgirsti savo močiutę širdyje, ką ji tau sakytų?
- Ji sakytų: “kvėpuok ramiai…”.
- Tai kuo gi vardu tavo nerimas?
- Jo vardas - Dūzgianti Migrena! Man kasdien siaubingai skauda galvą. Net naktį miegodama jaučiu kaip man skauda, jei išvis pavyksta normaliai užmigti. Dienos metu dar jaučiu galvos svaigimą, silpnumą, pykinimą. Būna, kad negaliu nieko praryti, o būna ir taip, kad valgau nesustodama ir viskas kaip kiauran maišan, be jokio sotumo jausmo. Tuomet išsipučiu kaip pavasarinė Girulių erkė ir po to dar siaubingai pykstu ant savęs. Kartais atrodo, kad nepataikau pro duris, kaip girta – turbūt kažkaip sutrinka koordinacija. Kartais širdis ima plakti kaip pasiutusi ir išpila prakaitas, o kartais tiesiog labai šąla rankos ir kojos. Ir nors jaučiuosi sveika, vakarais prieš pat užmiegant imu taip įkyriai sausai kosėti, lyg ta korona man gerklę krapštytų. Ir šiaip, o gal nuo viso to, jaučiuosi jau labai labai pavargusi. O dar tik pirma karantino savaitė praėjo...
- …
- Kam tau reikalingas tavo nerimas?
- Nu ta prasme?! Nesupratau…!!! Jis kankina mane! Man viską skauda nuo jo! Man jo tikrai nereikia!
- Girdžiu tave. Taip, nerimas beveik visada ateidamas atsiveda su savimi į kompaniją ir visą krūvą nemalonių fizinių pojūčių, bet vis dėlto… ką tu gauni iš jo?
- Na, jis man sako, kad dar esu gyva. Mirusi turbūt nerimo nejausčiau… Nerimas yra kaip skausmas. Jei man skaudėtų koją, žinočiau, kad esu gyva, kad veikia nervai ir dar galiu jausti, ir kad apskritai dar turiu koją. Taip pat nerimas man leidžia žinoti, kad neišprotėjau, nors paskutiniu metu tikrai kartais tuo suabejoju… Bet turbūt man kiltų daug klausimų dėl savo proto sveikumo, jei dabartinėje situacijoje nerimo nejausčiau visai. Ai, žinai, dar ką pagalvojau? Dabar, kai neaišku, kas bus rytoj su mano sveikata ir gyvybe, kaip bus su finansais ir už ką reiks susimokėti mokesčius, ir ar, duok Dieve, galėsiu dar apkabinti savo sveikus ir gyvus tėvus po karantino… jaučiuosi labai nesaugi, įsikalinusi savo bute, bejėgė ir labai vieniša. Keista, bet nerimas man padeda pajusti bendrumą su kitais žmonėmis, jaustis dalimi kažko, kas dabar vienija visus. Ir dar nerimas mane skatina būti atsargia, rūpintis savimi, saugoti save ir artimuosius. Hmm… ar gali būti, kad kažkokia prasme nerimas rūpinasi mano fiziniu ir psichiniu saugumu???
- Nežinau. Paklausk jo pati. Jei tavo nerimas galėtų kalbėti, ką jis tau dabar sakytų?
- Jis sakytų: “aš bijau dėl tavęs! Labai stengiuosi tave apsaugoti ir ginti nuo visko, kas tik gali kelti grėsmę. Skubu tave perspėti ir atkreipti tavo dėmesį į kiekvieną akmenėlį tavo kelyje. Turbūt kartais persistengiu… bet tik dėl to, kad labai rūpinuosi tavimi ir labai myliu tave”.
- O ką tu dabar atsakytum savo nerimui?
- Pirmiausia – padėkočiau. Sakyčiau: “ačiū tau už tavo nepailstantį rūpestį manimi. Gera žinoti, kad esu kažkam svarbi…bent jau tau, mano dūzgiantis migreninis nerime! Aš labai stipriai jaučiu tavo rūpestį. Ne tik dieną, bet ir naktį… (klientė pradeda juoktis). Bet tu irgi atsikvėpk, pailsėk. Aš jau didelė “mergaitė”. Kol tu ilsėsies, galėsiu pasisaugoti ir pasirūpinti savimi pati. Ir dar pasaugosiu tave miegantį. Žinai, ką? Manau, kad abu kartu, vienas kitą pasaugodami, mes visą tą koroną kažkaip išgyvensim!”
- Ką norėtum dabar padaryti?
- Norėčiau apkabinti savo nerimą, priglausti, paglostyti… Žinai, dabar karantinas, nelabai turiu ką apkabinti… bet juk visada galiu apkabinti savo pačios nerimą, ar ne?!
- Taip, žinoma! Ei, o prie ko čia buvo tos bitės???
Ai, gi vaikystėje žiauriai bijojau bičių ir kaip tyčia mano mylima močiutė buvo bitininkė, tai bičių visada būdavo pilnas kiemas. Bičių bijodavau tik būdama viena. Šalia močiutės būdavau daug drąsesnė. Jei bitė nutūpdavo man ant rankos, močiutė sakydavo: “kvėpuok ramiai. Kaip atskrido, taip ir nuskris”. Ir ji iš tikrųjų nuskrisdavo man neįgėlusi. Beje, dabar gydytojai ir bitininkai atrodo labai panašiai – su baltais skafandrais, prisidengę veidus… Jūs, psichologai ir psichoterapeutai, dabar esate mūsų minčių bitininkai…
- Ar tavo močiutė dar gyvena kažkur tavo širdyje?
- Taip, žinoma. Ji gyvens manyje tol, kol aš pati gyvensiu.
- Jei pamėgintum dabar išgirsti savo močiutę širdyje, ką ji tau sakytų?
- Ji sakytų: “kvėpuok ramiai…”.
Joana Darbutė
Emocinis valgymas ir terapija ant tatamioValgymo sutrikimai yra tai, kas yra anapus veidrodžio, kuriame matai kaskart vis nuviliantį savo netobulo kūno atvaizdą ir tai, kas yra anapus svarstyklių skaičių, kurie visada rodo per daug. Ir net jei galvoji, kad svorio kilogramų skaičius jau turėtų būti pakankamas, tai pagal emocinę savijautą nusprendi, kad dar nepakankamai numetei svorio.
|
Galiausiai, po alinančių treniruočių ir sekinančių dietų, ir vėl paguodi ir išduodi save tuo pačiu maistu. Po to baudi ir niekini save. Pasiduoti. Prisiverti susiimti ir pamėginti dar kartą, tik šįkart pasižadi būti dar griežtesne sau. Už viso to savaeigio mechanizmo yra ne kūno apimtys ir kilogramai, o nuoskaudos, vaikystės traumos, atstūmimas, nemeilė, psichologinis smurtas, nerimas ir nesibaigiantis nepakankamumo ir žemos savivertės jausmas.
Reikalinga ne dar geresnė dieta ar tobulas mitybos planas, o psichoterapija, nes kūno svoris nenukris iki „pakankamos“ ribos ir nebus stabilus tol, kol nepašalinsi antsvorio savo sieloje.
„Terapija ant tatamio“ – apjungia sportą ir psichoterapiją, tad efektas pasiekiamas lygiagrečiai ir kūne, ir sieloje. Užsiėmimo metu vyksta grupinė terapija, kurios metu iškeliamos, išveikiamos ir integruojamos asmeninės emocinės patirtys.
Kaip tai vyksta?
- Kiekvieno užsiėmimo metu patiriamas ir išgyvenamas pergalės jausmas, kurį pasiekti padeda fizinis kūnas. Tas pats kūnas, kuriuo moteris iki šiol šlykštėjosi, gėdinosi ar laikė savo gyvenimo nesėkmių priežastimi, tampa laimėjimo ir pasididžiavimo priežastimi.
- Valgymo sutrikimus turintiems žmonėms būdingas stiprus poreikis kontroliuoti ir valdyti situaciją. „TT“ užsiėmimo metu didelis dėmesys skiriamas mokymuisi atsipalaiduoti, paleisti kontrolę, pasitikėti partnere bei savo kūnu ir leisti sau tiesiog kristi. Kai kūnas ne tik nebebijo, bet ir pradeda jausti malonumą krisdamas, sumažėja kontrolės poreikis ir pasikeičia požiūris į savo pačios klaidas.
- „TT“ sesijų metu keičiasi požiūris į savo kūną dėl platesnio jo paskirties patyrimo ir suvokimo. Ateina suvokimas, kad tavo kūnas gali gerokai daugiau nei vien tik gražiai atrodyti.
- Pradėjus reguliarias treniruotes, išryškėja kitokia maisto paskirtis. Natūraliai tampa aktualus ne mažesnis maisto kaloringumas, o jo kokybė, pakankamas energijos kiekis, suvirškinimo greitis ir lengvumo jausmas, nes netinkamai ir netinkamu laiku pavalgius, rizikuojama tiesiog apsivemti. Natūraliai gaunasi puikus individualus vertingo maisto pasirinkimas ir reguliarus maitinimasis.
- „TT“ užsiėmimo metu nesusitelkiama į sportavimą nei dėl svorio metimo, nei dėl raumenų didinimo, nei dėl kūno formavimo. Visas dėmesys skiriamas judesio atlikimui ir įsiklausymui į save: ką jaučiu, ką galvoju, kas vyksta su manimi, kai pvz.: pakeliu ranką? Po užsiėmimo sekančią dieną skauda raumenis kaip po sunkios treniruotės, bet atrodo, kad ne sportavai, o tik mokeisi. Tai padeda įveikti pasipriešinimą sportui.
- Žmonėms, patiriantiems emocinį valgymą, įprastai būdingas pyktis ar neapykanta savo kūnui, nusivylimas, nepagarba sau pačiam. Užsiėmimo metu yra privaloma saugoti ne tik savo, bet ir savo partnerės kūną. Kai patiri kito žmogaus rūpestį, pagarbą savo kūnui ir lygiai taip pat pratimų metų rūpiniesi partnerės kūnu, natūraliai atsiranda didesnis priėmimas ir švelnumo jausmas savo pačios kūnui.
- „TT“ užsiėmimo metu visada būnama kūno kontakte su kitu. Visada esi liečiama ir lieti kitą taip, kad būtum darnoje ir judėtum poroje harmoningai. To neįmanoma padaryti nebūnant kontakte pačiam su savimi ir savo kūnu. Palaipsniui natūraliai išmokstama priimti savo kūną ir būti su juo partneriais.
- Nuo emocinio valgymo yra neatsiejamas kaltės jausmas. „TT“ užsiėmimų metu mokomasi technikų, kurių metu turi būti tuo, kuris meta kitą. Kai išmokstama kūnu daryti poveikį kitam be neurotiško kaltės jausmo, sumažėja ir neadekvatus kaltės jausmas psichikoje.
- „TT“ užsiėmimų metu vyksta savo kūno tyrinėjimas ir savo kūno privalumų atradimas ir išmokimas juos panaudoti. Tai, kas buvo matoma kaip gėdingas išskirtinumas ir trūkumas, gali tapti unikaliu privalumu. Pvz.: platūs klūbai ir pilvas gali ne trukdyti, o padėti atliekant technikas.
- Žmonėms su emociniu valgymu įprastai yra būdinga gėda dėl savo kūno. Po „TT“ užsiėmimų svarbiau tampa ne tai, kiek jis sveria, o tai, ką su tokiu kūnu gali padaryti. Pradedama didžiuotis ne tuo, kaip jis atrodo, o tuo, ką jis sugeba. Ir kai atsiranda natūrali pagarba ir pasididžiavimas savo kūnu, jis neabejotinai tampa gražus ir daugiau nei pakankamas.
- Na ir, žinoma, kadangi „TT“ sesijos metu daug judama, tai kūno svorio kritimas ir formų ryškėjimas tampa šalutiniu „TT“ efektu, kuris vyksta pats savaime be jokių papildomų pastangų...
Reikalinga ne dar geresnė dieta ar tobulas mitybos planas, o psichoterapija, nes kūno svoris nenukris iki „pakankamos“ ribos ir nebus stabilus tol, kol nepašalinsi antsvorio savo sieloje.
„Terapija ant tatamio“ – apjungia sportą ir psichoterapiją, tad efektas pasiekiamas lygiagrečiai ir kūne, ir sieloje. Užsiėmimo metu vyksta grupinė terapija, kurios metu iškeliamos, išveikiamos ir integruojamos asmeninės emocinės patirtys.
Kaip tai vyksta?
- Kiekvieno užsiėmimo metu patiriamas ir išgyvenamas pergalės jausmas, kurį pasiekti padeda fizinis kūnas. Tas pats kūnas, kuriuo moteris iki šiol šlykštėjosi, gėdinosi ar laikė savo gyvenimo nesėkmių priežastimi, tampa laimėjimo ir pasididžiavimo priežastimi.
- Valgymo sutrikimus turintiems žmonėms būdingas stiprus poreikis kontroliuoti ir valdyti situaciją. „TT“ užsiėmimo metu didelis dėmesys skiriamas mokymuisi atsipalaiduoti, paleisti kontrolę, pasitikėti partnere bei savo kūnu ir leisti sau tiesiog kristi. Kai kūnas ne tik nebebijo, bet ir pradeda jausti malonumą krisdamas, sumažėja kontrolės poreikis ir pasikeičia požiūris į savo pačios klaidas.
- „TT“ sesijų metu keičiasi požiūris į savo kūną dėl platesnio jo paskirties patyrimo ir suvokimo. Ateina suvokimas, kad tavo kūnas gali gerokai daugiau nei vien tik gražiai atrodyti.
- Pradėjus reguliarias treniruotes, išryškėja kitokia maisto paskirtis. Natūraliai tampa aktualus ne mažesnis maisto kaloringumas, o jo kokybė, pakankamas energijos kiekis, suvirškinimo greitis ir lengvumo jausmas, nes netinkamai ir netinkamu laiku pavalgius, rizikuojama tiesiog apsivemti. Natūraliai gaunasi puikus individualus vertingo maisto pasirinkimas ir reguliarus maitinimasis.
- „TT“ užsiėmimo metu nesusitelkiama į sportavimą nei dėl svorio metimo, nei dėl raumenų didinimo, nei dėl kūno formavimo. Visas dėmesys skiriamas judesio atlikimui ir įsiklausymui į save: ką jaučiu, ką galvoju, kas vyksta su manimi, kai pvz.: pakeliu ranką? Po užsiėmimo sekančią dieną skauda raumenis kaip po sunkios treniruotės, bet atrodo, kad ne sportavai, o tik mokeisi. Tai padeda įveikti pasipriešinimą sportui.
- Žmonėms, patiriantiems emocinį valgymą, įprastai būdingas pyktis ar neapykanta savo kūnui, nusivylimas, nepagarba sau pačiam. Užsiėmimo metu yra privaloma saugoti ne tik savo, bet ir savo partnerės kūną. Kai patiri kito žmogaus rūpestį, pagarbą savo kūnui ir lygiai taip pat pratimų metų rūpiniesi partnerės kūnu, natūraliai atsiranda didesnis priėmimas ir švelnumo jausmas savo pačios kūnui.
- „TT“ užsiėmimo metu visada būnama kūno kontakte su kitu. Visada esi liečiama ir lieti kitą taip, kad būtum darnoje ir judėtum poroje harmoningai. To neįmanoma padaryti nebūnant kontakte pačiam su savimi ir savo kūnu. Palaipsniui natūraliai išmokstama priimti savo kūną ir būti su juo partneriais.
- Nuo emocinio valgymo yra neatsiejamas kaltės jausmas. „TT“ užsiėmimų metu mokomasi technikų, kurių metu turi būti tuo, kuris meta kitą. Kai išmokstama kūnu daryti poveikį kitam be neurotiško kaltės jausmo, sumažėja ir neadekvatus kaltės jausmas psichikoje.
- „TT“ užsiėmimų metu vyksta savo kūno tyrinėjimas ir savo kūno privalumų atradimas ir išmokimas juos panaudoti. Tai, kas buvo matoma kaip gėdingas išskirtinumas ir trūkumas, gali tapti unikaliu privalumu. Pvz.: platūs klūbai ir pilvas gali ne trukdyti, o padėti atliekant technikas.
- Žmonėms su emociniu valgymu įprastai yra būdinga gėda dėl savo kūno. Po „TT“ užsiėmimų svarbiau tampa ne tai, kiek jis sveria, o tai, ką su tokiu kūnu gali padaryti. Pradedama didžiuotis ne tuo, kaip jis atrodo, o tuo, ką jis sugeba. Ir kai atsiranda natūrali pagarba ir pasididžiavimas savo kūnu, jis neabejotinai tampa gražus ir daugiau nei pakankamas.
- Na ir, žinoma, kadangi „TT“ sesijos metu daug judama, tai kūno svorio kritimas ir formų ryškėjimas tampa šalutiniu „TT“ efektu, kuris vyksta pats savaime be jokių papildomų pastangų...
Turėtų, bet labai dažnai nepavyksta, nes nėra normalu visada būti aukštame efektyvumo lygyje, visada būti motyvuotu, pozityviu, visagaliu, sėkmingu ir laimingu. Jei taip yra, vertėtų pasitikrinti savo sveikatą pas psichikos specialistus. Jei tai matote pas kitus, kurie tokį gyvenimo būdą pateikia kaip pavyzdį, tikėtina, kad žiūrite komercinį spektaklį. Įprastai natūralu, kad visoje toje sėkmės-optimizmo-motyvacijos karuselėje yra pauzės, kaupiančios nuovargį, nusivylimą, nepasitikėjimą savimi, norą pasiduoti, baimę, tingulį ir liūdesį. Norisi visais įmanomais būdais išvengti šių atkryčio pauzių ir kilti tik aukštyn. Ir kai pajunti, kad dar viena pauzė artėja, tuomet iš paskutinių jėgų mėgini, nustumti “blogas” mintis, dar kartą super-turbo užsimobilizuoti, padidinti greitį, apgauti save ir peršokti pauzę, lyg jos net nebūtų buvę. Facebook, lyg koks maro užkratas, vis akis bado su efektyvumo, optimizmo, mobilizacijos didinimo postais ir seminarais, tarsi leisdamas tarp eilučių suprasti, kad: “ei, neatsilik! turi stengtis labiau! būk visada tik pozityvus ir apsupk save tik pozityviais žmonėmis! būk saves paties maksimumas! judėk tik pirmyn ir greitai”. Deja, pauzės yra neišvengiamos. Ir ačiū, Dievui. Jei nepavyksta stabtelėti pajutus pirmuosius artėjančios pauzės signalus, tuomet ateina labai organiška motyvacija pačiai pauzei: emocinis valgymas, migrena, nerimo sutrikimas, panikos atakos, psichosomatiniai skausmai. Ir tarsi negali niekam pasiskųsti, nes tai reikštų, kad eilinį kartą per mažai stengeisi ir turėjai per silpną motyvaciją. Vadinasi, kitą kartą pasistenk kilti tokiu greičiu, kad aplenktum visas savo galimas pauzes, visus nepatogius jausmus ir nesėkmes… kad aplenktum save… kad aplenktum savo gyvenimą. Amen.
Ir kai motyvatoriai, mentoriai, gyvenimo ar verslo guru moko kaip tų pauzių išvengti, psichoterapeutai padeda jas priimti, išgyventi ir panaudoti ne tik efektyviam tikslo siekimui, bet ir asmenybės augimui ir brandai.
Psichoterapijoje taikomas atvirkštinis -"dugno" metodas, kuris, atrodo, visiškai nelogiškas, bet suveikia puikiai. Tai reiškia, kad vietoj bandymo save motyvuoti, mobilizuoti, "optimistinti" ar nukreipti mintis, einama priešingu keliu - išsakoma, išverkiama ir išvardinama viskas iki mažiausių smulkmenų, kas jums šiuo metu negera, nemalonu ar nepatinka. Tarsi bandoma pasiekti nepasitenkinimo "dugną", garsiai įvardinant visas erzinančias smulkmenas, kūno dalis, mintis, jausmus ir t.t. Leidžiant sau pasibėdavoti, pasiguosti, pagailėti savęs, pykti. Iš pradžių atrodo, kad kaip jau įkrisi, tai gali ir paskęsti tame nevilties, nepasitenkinimo ir liūdesio liūne, bet tai yra tik projekcinė baimė. Rezultate gaunasi kaip pagal tą posakį: "norint pakilti, reikia pasiekti dugną, kad galėtum atsispirti". Kai pasieki savo tos konkrečios situacijos "dugną", tuomet tarsi stebuklingai nuotaika savaime pagerėja, ateina laisvumo, lengvumo jausmas, o su juo kartu ateina ir geriausi, tinkamiausiai sprendimai būtent jums, būtent šioje situacijoje. Vienintelis šio metodo trūkumas, kad neįmanoma jo sėkmingai atlikti vienam. Būtinas santykis. Reiškia, turite turėti labai kantrią draugę ar draugą, kuris galėtų jus tiesiog išklausyti iki jūsų "dugno" be patarimų dalinimo ir skuboto jūsų gelbėjimo arba skambinate į psichologinės pagalbos liniją, kurioje savanariauja profesionalūs klausytojai, mokantys suteikti emocinę paramą ir galintys palydėti jus iki jūsų "dugno" ir pasitikti, kai atsispirsit ir šoksit į viršų. Na, o idealiu atveju, pagelbės psichoterapeutas.
P.S. žinote, kam reikalingas griaustinis? Nes ir gamtai kartais reikia tiesiog išsirėkti.
Ir kai motyvatoriai, mentoriai, gyvenimo ar verslo guru moko kaip tų pauzių išvengti, psichoterapeutai padeda jas priimti, išgyventi ir panaudoti ne tik efektyviam tikslo siekimui, bet ir asmenybės augimui ir brandai.
Psichoterapijoje taikomas atvirkštinis -"dugno" metodas, kuris, atrodo, visiškai nelogiškas, bet suveikia puikiai. Tai reiškia, kad vietoj bandymo save motyvuoti, mobilizuoti, "optimistinti" ar nukreipti mintis, einama priešingu keliu - išsakoma, išverkiama ir išvardinama viskas iki mažiausių smulkmenų, kas jums šiuo metu negera, nemalonu ar nepatinka. Tarsi bandoma pasiekti nepasitenkinimo "dugną", garsiai įvardinant visas erzinančias smulkmenas, kūno dalis, mintis, jausmus ir t.t. Leidžiant sau pasibėdavoti, pasiguosti, pagailėti savęs, pykti. Iš pradžių atrodo, kad kaip jau įkrisi, tai gali ir paskęsti tame nevilties, nepasitenkinimo ir liūdesio liūne, bet tai yra tik projekcinė baimė. Rezultate gaunasi kaip pagal tą posakį: "norint pakilti, reikia pasiekti dugną, kad galėtum atsispirti". Kai pasieki savo tos konkrečios situacijos "dugną", tuomet tarsi stebuklingai nuotaika savaime pagerėja, ateina laisvumo, lengvumo jausmas, o su juo kartu ateina ir geriausi, tinkamiausiai sprendimai būtent jums, būtent šioje situacijoje. Vienintelis šio metodo trūkumas, kad neįmanoma jo sėkmingai atlikti vienam. Būtinas santykis. Reiškia, turite turėti labai kantrią draugę ar draugą, kuris galėtų jus tiesiog išklausyti iki jūsų "dugno" be patarimų dalinimo ir skuboto jūsų gelbėjimo arba skambinate į psichologinės pagalbos liniją, kurioje savanariauja profesionalūs klausytojai, mokantys suteikti emocinę paramą ir galintys palydėti jus iki jūsų "dugno" ir pasitikti, kai atsispirsit ir šoksit į viršų. Na, o idealiu atveju, pagelbės psichoterapeutas.
P.S. žinote, kam reikalingas griaustinis? Nes ir gamtai kartais reikia tiesiog išsirėkti.
- Ar gali būti, kad bijai ir dėl to, kad tau gali patikti ir net sektis?
- Taip. Aš bijau tapti stipria, nes žinau, kad po to būti silpna nebemokėsiu. Ir turbūt nebenorėsiu. Ir dėl to kažkas mano gyvenime neišvengiamai pasikeis. Kaip baisu, juokinga ir kvaila vienu metu, bet, pasirodo, aš bijau būti stipri, sėkminga, laiminga, nes nemoku, nežinau kaip tokia būti, nes niekada iš tikrųjų tokia nebuvau ir neleidau sau...nes bijojau laisvės, teisės ir atsakomybės už save pačią, nes tai reikštų, kad turiu išaugti iš silpnos, paklusnios, infantilios penkiametės rolės ir tapti save gerbiančia moterimi...
- Tai ko tu nori?
- Aš noriu, būti laisva savo viduje ir drąsi būti savimi savo išorėje.
- Puiku. Tuomet susitinkame rytoj ant tatamio.
- Taip. Aš bijau tapti stipria, nes žinau, kad po to būti silpna nebemokėsiu. Ir turbūt nebenorėsiu. Ir dėl to kažkas mano gyvenime neišvengiamai pasikeis. Kaip baisu, juokinga ir kvaila vienu metu, bet, pasirodo, aš bijau būti stipri, sėkminga, laiminga, nes nemoku, nežinau kaip tokia būti, nes niekada iš tikrųjų tokia nebuvau ir neleidau sau...nes bijojau laisvės, teisės ir atsakomybės už save pačią, nes tai reikštų, kad turiu išaugti iš silpnos, paklusnios, infantilios penkiametės rolės ir tapti save gerbiančia moterimi...
- Tai ko tu nori?
- Aš noriu, būti laisva savo viduje ir drąsi būti savimi savo išorėje.
- Puiku. Tuomet susitinkame rytoj ant tatamio.