Terminas „geštalto psichoterapija“ daugeliui gali būti vis dar nepažįstamas, nors, jei pažvelgtumėte istoriškai, geštalto terapija pasaulyje gyvuoja jau daugiau nei penkiasdešimt metų. Geštalto terapija yra universaliausia psichoterapijos sritis, suteikianti pagrindą bet kokiam darbui su vidiniu pasauliu - nuo kovos su vaikystės baimėmis iki bandymo pašalinti emocinius ar santykių trikdžius. Joana Darbutė, geštalto psichoterapeutė bei mentorė, šią psichoterapijos rūšį atrado ne atsitiktinai. Ir visose praeitose Joanos gyvenimo veiklose labiausiai ją domino santykis su žmogumi bei noras pažinti, kas vyksta jo viduje. O geštalto psichoterapija ją patraukė terapinio santykio lygiavertiškumu, nes šioje terapijos rūšyje psichoterapeutas ir klientas yra abu vienas kitam lygūs. Šiandien Joana veda geštalt terapijos seansus, kurie padeda susipažinti su savimi per santykį su kitu, o taip pat organizuoja užsiėmimus ,,Terapija ant tatamio”, kurie apjungia japonų kovos meno Aikido filosofiją bei techniką su geštalto psichoterapija. ,,Panelėje“ šiandien kalbamės su Joana apie tai, kokius pokyčius žmogaus gyvenime atneša geštalto terapija ir kaip ji gali pagelbėti jaučiant negatyvius jausmus, pavyzdžiui, nerimą dėl susiklosčiusios geopolitinės situacijos.
Joana, esi veikli, jauna moteris, bet viena iš tavo pagrindinių veiklų – gilinimasis į geštalt psichoterapiją. Kuo tave patraukė ši veikla? Kuomet žvelgiu į praeitį ir prisimenu visus ankstesnius darbus bei įgytas profesijas, pastebiu, kad visose jose mane labiausiai domino subtilus santykis su žmogumi bei noras pažinti, kas vyksta žmogaus viduje. Matyt, jau tuomet darbuose ieškojau psichoterapijos dar net nežinodama, kas tai yra. Galiausiai, pradėjusi savanoriauti emocinės paramos linijoje ,,Pagalbos moterims linija“, galutinai suvokiau, kad tai, ko visada ieškojau ir kur noriu realizuoti save, yra psichoterpija. Geštalto psichoterapija man labai patiko terapinio santykio lygiavertiškumu - šioje terapijos rūšyje psichoterapeutas ir klientas stovi ant to pačio laiptelio, abu yra vienas kitam lygūs. Taip pat geštalto psichoterapija yra viena kūrybingiausių iš visų psichoterapijos rūšių, nes proceso metu panaudojamos pačios įvairiausios priemonės: piešimas, molio lipdymas, smėlio dėžė su žaisliukais, metaforinės kortos, drama, kūno judesys, meditacija ir kitos įvairios projekcinės priemonės. Tai leidžia pokytį ir rezultatą klientui pasiekti čia ir dabar, vienos sesijos metu, o ne dešimt metų medituojant kalnuose.
Būtent geštalto psichoterpija man pasirodė labiausiai artima savo idealogija ir labiausiai deranti prie mano temperamento, asmenybės ir požiūrio į žmogų bei pasaulį. Sakoma, kad geštalto psichoterapijų yra tiek, kiek yra geštalto psichoterapeutų. Tad manoji geštalto terapija yra apie gylį ir jautrumą, apie drąsą ir kūrybiškumą, apie meilę, baimę, pyktį ir priėmimą viename. Taip pat ir apie ribas bei asmeninę atsakomybę jas turėti ir išdrįsti ginti. Dar - apie juoką bei gebėjimo džiaugtis susigrąžinimą. Na, ir apie voratinkliais apaugusių rožinių akinių nusiėmimą bei priminimą sau, kad nėra nei vieno absoliučiai blogo ar absoliučiai gero, nes už kiekvieno yra sava ir unikali istorija, paaiškinanti, kodėl esame tokie, kokie esame.
Gal galėtum mūsų skaitytojas trumpai supažindinti su šia geštalto psichoterpija: į ką yra orientuota ši psichoterapijos rūšis? Geštaltinės psichoterapijos atsiradimas siejamas su žydų kilmės psichoterapeutų Fredericko S. Perlso ir jo žmonos Lauros Perls vardu. 1952 metais Niujorke jie įkūrė pirmąjį geštaltinės psichoterapijos institutą pasaulyje. Geštalto terapija yra orientuota į santykį ir turi daug šaltinių bei apjungia savyje tiek Vakarų, tiek Rytų kultūrų išmintį, tad ypatingą vietą geštalto psichoterapijos sesijoje užima ,,čia ir dabar“ patyrimas, meditatyvus sąmoningumas. Tai atitinka klausimą: ,,Kas vyksta tavyje (tavo kūne, prote, sieloje), kai aš tau tai sakau?“. Siekiama įsisąmoninti, patirti ir suvokti save ir situaciją akimirką po akimirkos, momentą po momento. Tuomet pasirinkti, kas žmogui iš tiesų patinka ir ką jis nori pakeisti savyje ar situacijoje. Pats žodis ,,geštalt” verčiamas iš vokiečių kalbos, reiškia užbaigtą formą, figūrą. Tai sufleruoja, kad geštalto psichoterapijos sesijose siekiame ,,užbaigti reikalus“ - tai, kas sukasi galvoje ir neduoda mums ramybės, arba tai, kas likę neišsakyta, neužbaigta santykyje su žmogumi, kuris gali būti dabar jau miręs. ,,Užbaigti reikalą“ galima ir su savimi, su savo paties patirta nesėkme, kuri kasdien plaka vidinio kritiko rimbu ir neleidžia drąsiai judėti pirmyn.
Šioje psichoterapijoje svarbiausia padėti žmogui atpažinti ir įsisąmoninti savo norus. Vaikai paprastai gerai žino, ko nori. Deja, suaugus (dėl atitinkamo tėvų elgesio vaikystėje) daugelis pamiršta, kaip reikia įsiklausyti į savo norus, nebemoka jų atpažinti ir ima ignoruoti. Geštalto psichoterapeutas elgiasi su klientu ne kaip tėvas ar mama, ar mokytojas su mokiniu, bet kaip lygus su lygiu - kaip dialogo partneris, kuris priima kitą tokį, koks jis yra ir padeda save pažinti, o ne bando pakeisti. Geštalto psichoterapeutas nei yra, nei apsimeta gudresnis už klientą arba žinantis, ką ir kaip žmogus turėtų daryti. Geštalto terapijos procesas – dviejų žmonių susidūrimas, ir transformacija vyksta per tai, ką žmogus pamato save santykyje su kitu, atpažįsta savo reagavimo, pasipriešinimo kontaktui būdus ir nusprendžia, ar jam tai tinka ir patinka, ar ne. Psichoterapeutas nėra pokyčių veiksnys, jis tik sudaro kuo palankesnes sąlygas klientui įsisąmoninti, pažinti save, atsiskleisti ir augti. Čia labai svarbi pagarba asmeniui, jo patyrimui ir sau pačiam.
Pasak F. Perlso, dauguma žmonių paskiria savo gyvenimą išreikšti idėją, kokie jie norėtų būti, o ne išreikšti pačius save. Geštaltinės psichoterapijos požiūriu, pokyčiai vyksta ne tada, kai žmogus siekia tapti tuo, kuo dar nėra, bet tada, kai pažįsta ir priima save tokį, koks jis yra čia ir dabar. Tik tuomet atsiranda sąmoningas suvokimas ir erdvė augti bei atrasti geriausią savo paties versiją.
Kuo kiekvienam žmogui gali pagelbėti geštalto terapija, kuo ji gali praturtinti, papildyti? Pirma, ši terapijos rūšis išmoko savo įprastoje kasdienybėje ir kasdieniuose santykiuose klausti savęs: ,,Ką aš čia ir dabar jaučiu? Kas dabar vyksta manyje, kai jis/ji man tai sako? Ko aš dabar iš tikrųjų noriu? Ką mano fizinis skausmas, nerimas, įtampa, kurią dabar jaučiu savo kūne, mėgina man pasakyti?“. Tai yra aukso vertės klausimai, kuriuos įpratus tyliai sau mintyse kelti ir bandyti į juos atsakyti, padeda savo įprastą kasdienį gyvenimą gyventi aiškiau, ramiau, lėčiau, kokybiškiau ir su žymiai mažesniu jaučiamu nerimu ir įtampa. Tai leidžia čia pat identifikuoti emocinius ir santykio trikdžius bei greitai juos pašalinti ar sumažinti. Antra, geštalto terapija norisi pavadinti patyriminiu mokslu apie santykio gylį, prasmę ir kokybę. Tad geštaltas išmoko santykio meno ir jo dėka pradedama suvokti, koks tas santykis tarp tavęs ir kito žmogaus gali būti, taip pat kokio jo gali norėti bei siekti kiekvienas žmogus. Trečia, geštaltas padeda užbaigti ,,neužbaigtus reikalus" santykyje su kitu žmogumi, situacija ar savimi pačiu, ko pasekoje padeda išvengti daugelio psichosomatinių skausmų ir susirgimų. Pavyzdžiui, man, jei turiu kokį nors neišspręstą ar neužsibaigusį konfliktą su kokiu nors žmogumi, trečią dieną prasideda migreninis galvos skausmas. Vadinasi, žinau, kad turiu tris dienas ,,užbaigti reikalą", kad netektų savaitę praleisti ant sofos su baisu galvos skausmu ir neveikiančiais nuskausminamaisiais. Na, ir ketvirta, geštaltas padeda augti kaip asmenybei didžiuliais žingsniais bei tapti geriausia savo paties versija. Taip pat ši terapijos rūšis gali sumažinti ar panaikinti žalingus arba nebenaudingus įsitikinimus ir iš vaikystės parsineštus elgesio modelius. Galiausiai, gyventi darnesnį, pilnesnį, autentiškesnį gyvenimą.
Ar yra konkretus laikotarpis, kuomet, į savo gyvenimą įsileidus geštalto terapiją, pradedami justi teigiami pokyčiai? Ar tai – labai invidualu? Šiuo klausimu geštalto terapija yra panaši į puzlės dėlionę, kuomet kiekviena sesija yra tarsi vienos puzlės detalės išgryninimas, suformavimas ir įdėjimas į tinkamą visos puzlės dėlionės vietą. Tad pokytis pajuntamas jau po pirmos sesijos, nes iš bendro vidinio chaoso vienas gabaliukas jau yra ,,sutvarkomas“. Teigiamas pokytis juntamas po kiekvienos sesijos, todėl ir kasdienis gyvenimas tampa po truputį darnesnis. Be abejo, visas psichoterapinio augimo tempas labiausiai priklauso nuo kliento tempo. Psichoterapeutas įprastai prisitaiko prie kliento tempo, nes šiame procese paskubėti ar už pakarpos nusitempti klientą iki finišo neįmanoma. Kaip bebūtų, kadangi daugiausiai dirbu toksinio, smurtinio, manipuliatyvaus ir narcisistinio santykio temomis, esu pastebėjusi, kad pilnas pasveikimas ir išsivadavimas iš toksinio narcisistinio santykio įvyksta maždaug per devynis mėnesius. Tai tarsi prilygsta nėštumui, tik šiuo atveju moterys (ir vyrai) pagimdo save patys naujai, kokybiškesniam, laimingesniam gyvenimui, be ribojančių įsitikinimų.
Ar geštalto terapija gali pagelbėti jaunam žmogui, kuris yra pasimetęs savo gyvenimo kelyje, pavyzdžiui, nežino, kokią profesiją jam reikėtų pasirinkti ar panašiai? Taip, tikrai gali. Ir prie profesijos pasirinkimo dar galima padaryti daug daugiau - sustiprėti kaip asmenybei, išsivaduoti iš vidinių standartų, išmokti brėžti ribas, tapti autentišku ir kasdien augti bei kurti savo individualų gyvenimą tiek profesiniame, tiek asmeniniame kontekste. Na, o jei norima tik išsigryninti profesinę kryptį, manau, tam pakaktų ir puikiai tiktų koučingas.
Vedi ir užsiėmimus ,,Terapija ant tatamio“. Trumpai papasakok, kaip vyksta šie užsiėmimai? Aikido buvo mano sena vaikystės svajonė, kurios įgyvendinti vis neišdrįsdavau, nes maniau esanti fiziškai per silpna kovos menui. Su geštalto psichoterapija natūraliai atėjo drąsa surizikuoti pradėti gyventi tokį gyvenimą, kokio noriu ir pamėginti išdrįstai tai, ko noriu, net ir tuomet, jei bijau ar manau, kad nepajėgsiu. Juk drąsus yra ne tas, kuris nebijo, o tas, kuris bijo, bet vis tiek daro... nes labai nori. Pradėjusi treniruotis aikido, pastebėjau, kad geštaltas ir aikido yra apie tą patį - apie santykį, jo kokybę, atidumą, pagarbą ir sąmoningą dėmesingumą. Jis yra apie tai, kas vyksta manyje esant santykyje su kitu ar kaip aš savo kūnu ir siela santykyje įtakoju kitą. Geštaltas ir aikido filosofija labai darniai apsijungia ir papildo vienas kitą. Tie patys principai, kurie veikia geštalto psichoterpijos sesijoje žmogaus protą ir sielą, lygiai taip pat aikido treniruotėje pasireiškia fiziniame kūno judesyje ir kontakte su aikido partneriu.
Remiantis tuo, sukūriau naują psichoterapinį metodą, netikėtai nustebinusį mane savo efektyvumu moterims. Ypač toms, kurios save laiko droviomis, silpnomis arba savo gyvenime yra patyrusios fizinį/psichologinį smurtą, seksualinę prievartą ar turi/turėjo gyvenimo patirtį su priklausomu nuo alkoholio/narkotinių medžiagų artimuoju. Taip pat šis metodas labai efektyvus ir siekiantiems tiesiog sustiprinti pasitikėjimą savimi, savigarbą, teisę brėžti ir ginti savo ribas, sumažinti konfliktų baimę. Šį metodą pavadinau ,,Terapija ant tatamio” – tai kūno judesio terapinė grupė moterims, apjungianti japonų kovos meno Aikido filosofiją ir techniką su geštalto psichoterapija. Sesijos metu grupės narės drauge sportuoja, atlieka bazines Aikido technikas ir tuo pat metu reflektuoja patyrimus, tyrinėja savo vidinį pasaulį, paleidžia susikaupusias emocijas, stiprėja fiziškai ir dvasiškai, tyrinėja ir gydo savo baimes, atranda savo drąsą ir auga kaip asmenybės. Ateityje išmėginsiu šį metodą dirbant ir su mišria grupe, kurioje dalyvaus ir moterys, ir vyrai. Manau, tai patyrimui suteiks dar kitokių reikšmingų terapinių atspalvių.
Vedi terapijas, skirtas kitiems žmonėms. O kaip pati jautiesi būdama kitoje barikadų pusėje – kuo tave šios veiklos papildo? Ar tave džiugina teigiamas atgalinis ryšys, kurį gauni iš terapijos apsilankiusių žmonių? Sėdėti psichoterapeuto ir kliento kėdėse yra du visiškai skirtingi patyrimai. Vis dėlto jie turi bendrą pagrindą - mes abu susitinkame kaip du lygiaverčiai žmonės, turintys skirtingas bei labai unikalias asmenines patirtis ir būdami santykyje vienas su kitu, galime pamatyti, patirti, suprasti save ir vienas kitą daugiau nei esant vienam. Kartais pagalvoju, kad jei kas padarytų skrodimą to, kas vyksta manyje, kai esu psichoterapeutės kėdėje, tai ten atrastų kunigo nuodėmklausio, detektyvo, santykio mikroskopinių ląstelių tyrinėtojo, gyvo ir autentiškai atspindinčio veidrodžio, kliento vaikystėje jo tėvų paliktų emocinių skolų ,,antstolio", kliento asmenybės formavimosi archeologo, eksperimentinių patyriminių performansų kūrėjo ir tiesiog žmogaus, nuoširdžiai ir empatiškai mėginančio išgirsti ir suprasti klientą derinys. Tam tikra prasme kiekvienas klientas yra iššūkis, patyrimas, nes geštaltinė kūryba yra dovana tiek profesine, tiek asmenine prasme. Augant klientui neišvengiamai augu pati kaip psichoterapeutė. Ir kaip žmogus taip pat. Psichoterapeuto profesija nėra itin dėkinga grįžtamuoju ryšiu dėl labai organiškų ir visiškai natūralių priežasčių. Kai klientas ,,užbaigia reikalus“ savo viduje, išsprendžia konfliktus, atsisako senų bei ribojančių įsitikinimų bei susiformuoja naujus, įvyksta integracija - visa tai psichika tarsi praryja ir paverčia įprasta norma (lyg taip ir buvo), o senus, užbaigtus konfliktus ar skaudulius perkelia į tą atminties sandėliuką, kurio turinio kasdieniame gyvenime nebeatsimename, nes jis nebeaktualus.
Būtent dėl to, praėjus terapijos metams, kuomet paprašome kliento peržvelgti ir įvardinti, kas jam buvo svarbu, jis geba prisiminti ir įvardinti tik kelias sesijas. Ir tai yra visiškai natūralu. Man labai gražus, komiškas ir prasmingas vieno psichoterapijos kliento atsakymas į klausimą, kas jam psichoterapijoje padarė didžiausią efektą: ,,Nežinau, nebeatsimenu, atrodo, pavaikščiojau, pasikalbėjau čia, o šiaip lyg ir nepasikeičiau, tik kvailių aplink sumažėjo ir gyvenimas tapo geresnis“. Tuomet nori ar nenori, bet išmoksti vertinti save, savo darbą ir pasiektus rezultatus ne pagal padėkas ir aplodismentus, o atsiremiant į savo vidinį žinojimą ir patyrimą. Džiugu matyti, kaip auga klientas, kaip pasikeičia jo savęs matymas ir gyvenimo kokybė, kaip jis atranda galimybę būti taikoje su savimi tokiu, koks jis yra, būnant ne idealiu, o tikru savimi. Visas tas drauge nueitas kelias bei savo, kaip psichoterapeutės, nuveikto darbo su konkrečiu klientu rezultatų matymas, prisideda prie mano gyvenimo įprasminimo. Tai man yra labai daug.
Šiandien daugelis iš mūsų patiriame nerimą dėl susiklosčiusios sudėtingos geopolitinės padėties. Ar tavo vedamos praktikos gali pagelbėti tiems, kurie jaučia nerimą dėl karinės grėsmės? Tikrai taip. Psichoterapija, manau, yra efektyviausias būdas sumažinti patiriamą stiprų nerimą, kad ir dėl kokios priežasties jis būtų kilęs. Psichologijos mokslas pateikia begalę savipagalbos priemonių, kurias įtraukus į savo dienos rutiną, tikrai galime sau pagelbėti. Mano atveju, itin padeda bėgiojimas miške, jodinėjimas žirgais. Vis dėlto kai nerimas iššaukia psichosomatinius skausmus ir ima trukdyti kasdieniam gyvenimui, rekomenduotina kreiptis būtent į psichoterapeutą ir nemėginti nerimo užslopinti vaistais. Geštalto psichoterapija yra itin efektyvi dirbant su nerimu. Dažnu atveju, pakanka tą nerimą prakalbinti ir išgirsti jį. Jis neatsirado tam, kad mums gadintų gyvenimą. Labiau priešingai, pirmapradiškai jis atsirado su tikslu padėti mums mobilizuoti energiją išgyvenimui, tik liko neišgirstas arba ne taip suprastas. O kai pats nerimas jaučiasi neišgirstas ir mūsų pačių bei yra bet kokia kaina tildomas, tuomet stengiasi iš paskutiniųjų tik dar garsiau ,,šaukti“. Tad strategija kovoti ir įveikti nerimą pati iš savęs yra neefektyvi bei klaidinga. Psichoterapija gali pasiūlyti daug efektyvesnių būdų nerimui sumažinti.
Nerimas šiuo metu vykstančio karo Ukrainoje kontekste yra tarsi fonas, kuriame kyla smulkesnės jį sudarančios temos, kurias itin dažnai pastebiu psichoterpijos sesijose ir grupėse konsultuodama moteris. Kaip niekada ryškiai iškyla saugumo, seksualinės prievartos tema, manipuliacijos santykyje, fizinis ir psichologinis smurtas, įsitikinimas, kad esu silpna, negebėjimas ginti savęs, negebėjimas brėžti ribas ir visa tai vainikuojanti baimė, kuri ir yra esminis nerimo pagrindas. Tai, kas vyksta Ukrainoje yra tarsi didžiulė metafora, skatinanti atsigręžti ir išdrįsti pamatyti tai, kas tyliai vyksta šeimose ir merginų asmeniniuose intymiuose santykiuose. ,,Karinė operacija“ nebūtinai yra išvadavimas. Seksas nebūtinai yra malonumas. Pareiga nebūtinai yra norma. Manipuliacija ir kontrolė nebūtinai yra rūpestis. Išžaginimas santuokoje nebūtinai yra neįmanomas. Šiuo atveju yra svarbu gebėti matyti tiesą, išdrįsti reaguoti, pasitikėti savimi, žinoti, kas esi ir ką sugebi iš tikrųjų, net jei daug kartų girdėjai, kad esi per silpna. Ko gero, dažnu atveju nerimas ir skatina mus atsigręžti į tai, o psichoterapijos sesijos, ,,Terapija ant tatamio" padeda susigrąžinti save stiprią, drąsią, matančią realybę tokią, kokia ji iš tikrųjų yra, ir atitinkamai reaguojančią. Plačiau apie tai rašau knygoje, kurios, manau, Lietuvos moterims ir merginoms trūko iki šiol, o ypač jos reikia dabar.